Витаутас Мачернис. Songs of myself. VII песнь

Лайма Дебесюнене
Вот вижу в странника идущего шагах усталась.
И в медленном размахе птичьих крыльев над водой летая
    заметна их по небу и по солнцу безнадёжная тоска.
Лето уж кончается и знаки осени видны.
Поэты станут скоро в меланхолии глубокой песни петь
    про шелест разноцветных листьев на аллеях.

Vytautas Macernis. Songs of myself. VII giesme

Stai praeinancio keleivio zingsniuos matos pavargimas.
Paukscio letame virsum vandens sparnu mojavime
    zymu beviltiskas dausu ir saules ilgesys.
Vasara jau baigias ir regetis rudenio zenklu.
Greit poetai ims dainuoti melancholiskas dainas
    apie spalvotu lapu slamesi alejose.