Витаутас Мачернис. Canto. XI

Лайма Дебесюнене
Она же ни о чём не думала, когда рожала,
Хотела лишь, чтоб всё закончилось скорей.
Ей не хотелось больше жить. Смерть не пугала,
Казалась сном, которого прекрасней не найти.
Ведь боль её ломала; вся в пламени пылала –
От боли иногда кричала и начинала бушевать.
Её усталое лицо боль страшно искривляла,
Раздался плач, в слезах о помощи всех умоляла...

Vytautas Macernis. Canto. XI

Gimdydama ji, zinoma, jau nieko negalvojo
Ir trosko tik, kad viskas baigtus kuo greiciau.
Ji nenorejo jau gyvent. Mirtis baisioji
Atrode jai tada kazkas nepaprastai grazaus.
Nes skausmas lauze ja perpus; visa ugny liepsnojo –
O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaskytis, siaust.
Ir jos isvargintas ir skausmo iskraipytas veidas
Maldavo pagalbos, o asaros per skruostus leidos...