Витаутас Мачернис. Canto. XII

Лайма Дебесюнене
Она окрепла быстро после родов,
И жизнь текла своею чередой в тиши.
Все старые желания вдруг появились снова,
А боль забытая, оставлена в тени,
Казалась где-то далеко. Разбитые мечты покоя не давали.
Ей даже к малышу не нравилось и подходить.
Лишь сына старшего лелеяла и целовала,
А младшего всё время няне оставляла.

Vytautas Macernis. Canto. XII

Taciau pagimdzius greitai sustiprejo,
Ir pamazu gyvenimas patrauke velei ja.
Ir vel iskilo akyse troskimai jos senieji,
O buves skausmas uzmirstas, seselyje,
Atrode kazin kur toli. Ji svajones neissipildziusias minejo.
Ir tiktai retkarciais pazvelgdavo i bambli ta.
Ji prase, kad paduotu jai geriau jos pirma sunu,
O tas kniauklys te aukles rankose pabuna.