Tu nesuzeisk tylos, barbendamas pirstu i stala
Kada girdi atmintyje islikusius garsus
Tu nesuzeisk minties, atskriejusios is nezinia is kur i galva
Gal but ja reikia pazymet lape, o ne praleisti pro pirstus.
Tu nesuzeisk geles, tiesiog nusprendusios prazisti
Kazkur viduryje lauku, kur pastebes kazkas ja, bet neskins
Tu nesuzeiski to, nusprendusio prisipazinti
Nors meiles jai siandien nereikia, bet ji jausmus priims.
Tu nesuzeisk zmogaus, dainuojancio is dziaugsmo -
Jam dziaugsmas liejas muzikos garsais
Tu nesuzeisk jautraus, viltingo laimes sauksmo
Kuris sirdin ateina dar nepramintais takais.
Tu nesuzeiski dziaugsmo, kurs sruvena is krutines
Is vaikiskos sirdeles liejasi laisvai
Tu nesuzeisk jo sypsenos, kuri nera dirbtine
Neprislekta dar rupesciu, veidely svyti atvirai.
Tu nesuzeisk dienos, sauletos nuo pat ryto,
Lai gera nuotaika dalina ji visiems
Tu nesuzeisk nakties, ji sapna rodys nematyta
Ir poilsi padovanos gyvunams ir zmonems.