Витаутас Мачернис. Осенние сонеты. 13

Лайма Дебесюнене
Мы не знаем зачем, но живём

Мы не знаем зачем, но живём,
Создавать и смеяться – прекрасно:
Что приходится нам пережить,
Иногда ярким светом сияет.

Мы не знаем зачем, но трудиться
Нужно шесть в напряжении дней.
И успехом обвенчаны ярким
Можем праздновать праздники мы.

И не знаем мы, как и когда:
Лишь стараясь возможен успех
После долгих раздумий ночей

В муках истина может родиться,
Сквозь хрустальные капельки слёз
Светит неба спокойная даль.

Vetautas Macernis. Mes nezinome kam, bet gyventi...

Mes nezinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku:
Nes ir tai, ka mes esam iskente,
Vienasyk prasiverzia dziaugsmu.

Mes nezinom kodel, bet darbuotis
Per sesias itempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim svesti sventes prabangias.

Mes nezinome, kaip, kuo budu:
Bet vien ieskanti glosto svelniai
Po giliu abejones naktu

Purpuriniai tiesos spinduliai.
Ir pro asaru tyrus lasus
sviecia aukstas ramybes dangus.