Витаутас Мачернис. Весенние сонеты. 8

Лайма Дебесюнене
Пройду по исчезающему миру

Пройду по исчезающему миру,
Весь хрупкий, разбивающийся, горд:
Я в скромный урожай земли влюблённый,
В красивых женщин, в солнце и во сны.

Как приглашённый гость на светлый праздник
Узнать хочу я, как вино пьянит,
Цветов я красотою полюбуюсь
И ароматы нежные вдохну;

К спокойному лицу своей любимой
Я пальцами дрожащими коснусь
И пира шумного в самом разгаре

Лишь жестом я с гостями попрощаюсь
И, огоньки их празднику гореть оставив,
Отправлюсь одинокий в вечную я ночь.

Vytautas Macernis. Praeinanciam pasaulyje praeisiu

Praeinanciam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduzdamas, bet isdidus:
Myledamas skurdziosios zemes vaisiu
Ir moteris, ir saule, ir sapnus.

Kaip svecias, pakviestas i svente sviesia,
As paragausiu, vynas ar svaigus,
As tik geliu spalvom pasigeresiu,
Savin giliai ikvepsiu ju kvapus;

Ir mylimos nerupestinga veida
Lengvai palietes pirstais virpanciais,
Triuksmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikines mostu tik su sveciais,
Palikes ziburius toliau ju sventei degti,
Iseisiu vienisas i amzinaja nakti.