Витаутас Мачернис. Осенние сонеты. 9

Лайма Дебесюнене
Всё, поверь, что сегодня

Всё, поверь, что сегодня Тебя
Беспокоит иль радует, время
Унесёт в неизвестность спеша
Иль покроет паутиной тонкой.

Твоё сердце покроют тайком
Очень скучные, грустные мысли,
Но пройдёт всё, и годы потом
Не позволят назад им вернуться.

Время мчится, лицо покрывая,
Тонкой сетью всё новых морщин.
Пережитое капля за каплей

Разрывает тончайшую нить,
Что-то вновь создаёт, но скажи,
С чем на веки останешься Ты?

Vytautas Macernis. Visa tai, kas siandiena...

Visa tai, kas siandiena Tave
Ar kankina, ar dziugina, laikas
Nusines ir pridengs nezinia
Kaip voratinkliai draikus.

Apipins tavo sirdi daznai
Ilgesingos ir geliancios mintys,
Bet praeis jos, ir metu kalnai
Nebeleis ju atgal sugrazinti.

Laikas begdamas veida israso
Raukslemis naujomis.
Isgyvenimai lasas po laso

Ardo sielos trapiasias lytis
Ir vel kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios
Tavo „as“ amzinai apsistos?