Витаутас Мачернис. Осенние сонеты. 8

Лайма Дебесюнене
Лес лиственный любимого холма

Лес лиственный любимого холма
На фоне сумерков античных,
В осеннем сочитании цветов –
Как волшебство рисунков необычных.

Там листьев шелест будто опъянил
Косулей на опушке леса,
В воде ручья, что в бездну укатил,
Своим любуясь отраженьем,

Играет Пан всё новые мелодии.
Поэты – друзья уединенья и лесов –
Творят всё новые рапсодии.

А их лирическая песнь почти без слов
Кровь в огонь горящий превращает,
Как будто бы вино вкуснейшее глотая.

V. Macernis. Mylimosios aukstumos lapuociu miskas

Mylimosios aukstumos lapuociu miskas
Antikinio vakaro fone
Ir rudens spalvu zaisme istryskes,
Man atrodo kaip sventa giria.

Ten virsuniu monotonisko osimo apsvaigintos,
Grakscios stirnos soka aikstese,
Ir upelio, kurs bedugnen krinta,
Vandeny stebedamas save,

Groja Panas amzinai naujas melodijas,
O poetai – nuosalumo ir misku draugai –
Isiklause ima pamegdzioti jas.

Ir ju lyrine dainele neretai
Ugnimi pavercia krauja ir svaigina
Kaip is zemes sulciu spaustas saules vynas.