Витаутас Мачернис. Осенние сонеты. 24

Лайма Дебесюнене
Помню я тебя - наивную девчонку

Помню я тебя – наивную девчонку –
И твоё красивое, весёлое лицо,
Тебя за детские проказы не ругали
И обижаться на тебя не смел никто.

Когда меня играя в шутку обнимала,
В моих губах ты оживила древний миф,
Пришедший с родины моей далёкой,
И северный её неповторимый колорит.

Ты странные мои любила сказки,
В которых не было ни радости, ни ласки,
Со мною шла, когда по родине тоскуя.

В вершину поднимался я холма
И, ветру сильному сопротитвляясь,
Старался взглядом дома своего искать.

Vytautas Macernis. As prisimenu: buvai paika mergaite

As prisimenu: buvai paika mergaite,
Bet turjai grazu, linksma veida,
Ir uz tai pamokslu niekas tau neskaite,
Isdykavimus visi atleido.

Kai tu zaisdavai, mane apsikabinus,
Mano lupose atgydavo vel mitai,
Atnesti is tolimos gimtines
Ir pilni siaurietiskojo kolorito.

Tu, pamegus mano pasakas keistas,
Pamilai mane ir per dienu dienas
Sekdavai paskui, kai as, pasilges siaures,

Kopdavau virsunen riogsanciu kalvu
Ir, daznai stovedamas pries veja siauru,
Zvelgdavau, akiraty ieskodamas namu.