Витаутас Мачернис. Весенние сонеты. 7

Лайма Дебесюнене
На опушке леса

На опушке леса, в чистеньком ручье,
Нимфы, косы распустив, купались.
При луне их золотистые тела
На поверхности воды блистали.

От весёлых танцев и шальной игры
Вмиг проснулся лес, дремучий, старый;
И казадось, что веселью нет конца –
Брызгалась вода, и песни лились.

Прислонившись к дереву, таясь,
Некрасивый и уродливый сатир
Видел, как купались нимфы веселясь.

Но заметив вдруг чудовище вблизи
Будто ястребом испуганные пташки
Разбежались голые милашки.

Vytautas Macernis. Misko gilumoj

Misko gilumoj srauniam saltiny
Maudos nimfos, issipyne plaukus.
Menesienoj kunai ju auksiniai
Luzdami vandens pavirsium plaukia.

Kai jos soka, zaidzia ir dainuoja,
Nuo dainu pabunda visas miskas;
O saltinis upeliu sraviuoju
Joms po koju puldamas istyska.

Netoli, prie medzio prisiglaudes,
Gaurakojis, negrazus satyras
Seka, kaip jos taskosi ir maudos.

Ji pamate, klykdamos per giria,
Tartum vanago paukstyciai uzkluptieji
Nimfos, vejamos satyro, skrieja.