Витаутас Мачернис. Зимние сонеты. 14

Лайма Дебесюнене
Как планета с вечной мерзлотой

Как планета с вечной мерзлотой
Солнца красоту везде ищу,
В жизни окружающей путях
Я холодной массой становлюсь,

И растения не растут во мне.
Зеленеющей листвы надежд
Нет давно, лишь голые кусты –
Тот пейзаж при хмуром небе чужд.

Под обледенелою корой
Солнца красоту хочу найти,
Что как ком огня горит,

А поэзия как лава горяча
Рвётся на поверхность через льды
И сонетами во мне звучит.

Vytautas Macernis. Kaip atsalusio pavirsiaus planeta

Kaip atsalusio pavirsiaus planeta,
Grozio Saules traukiamas, sukuos
Lenkiancio aplink judejimo keliuos,
Gestant virsdamas tylos mase salta.

Manyje neauga trapus augalai.
Viltys amzinai zaliuojancius lapus
Numete seniai ir stagarus plikus
Ruskanam danguj linguoja taip liudnai.

Vien giliai, po apledejusia pluta,
Grozio Saules atitrukusi dalis
Dega, sukasi ugniniais kamuoliais,

Verzias kaip ugnikalniu lava karsta
I pavirsiu per poezijos lytis,
Subyredama sonetais atskirais.