Витаутас Мачернис. Старая изба за городом

Лайма Дебесюнене
Сложилась странная история избы,
Оставленной на произвол судбы!
Я слышал, что в ней жили две вдовы,
И были старые и чудные они.

В саду – некошена трава и сорняки,
На грязные тропинки падает листва.
Зимою ветер песни грустные споёт,
Дожди умоют одинокие поля.

Когда под вечер перестанет ветер выть,
На стенах комнат нарисует призраки луна
И будто благодетель одинокий загрустив
У старенькой избы дежурить будет по ночам.

Vytautas Macernis. Senas namas uzmiesty

Koks vienisas ir tuscias namas,
Visai sugures ir apleistas!
Girdejau, cia kadais gyvenusios dvi nasles damos,
Be galo senos ir be galo keistos.

Sode vasiai priauge piktzoliu, dagiu
Ir ant taku prikrite lapu purvinu.
Cia vejas ziema ims dainuot melodijas gudzias,
Ir lietus plakt palangeje zaliuojancias rutas.

Ir vakarais, kada pritils siaurinis vejas,
Menulis ims vaiduokliais margint sienas kambariu tusciu
Ir vienas pats lyg senas geradejas
Budes naktim prie apleistu namu.