Витаутас Мачернис. К вершинам

Лайма Дебесюнене
О стране, где зелёные рощи,
Где растут у дороги осины,
Нищете, в том крае цветущей,
И работе я вам повествую.

Были ливни и дул сильный ветер,
Сильный, западный, твёрдый, суровый.
Люди шли, игнорируя бури,
Умывающий дождь и колючий.

Люди шли в ту страну беспрестанно,
Торопились от жизни ко смерти.
Люди шли показать, что возможно,
Похвалиться, чего же достигли.

Никогда у ворот не стояли:
Всё упорней боролись с ветрами,
Сотни падали раз и вставали
И вперёд всё сильнее бросались.

Vytautas Macernis. I virsunes

Apie krasta, kur girios ir gojai,
Apie sali, kur pakelio uosiai,
Apie varga, kur zemej bujoja,
Apie darba as jums padainuosiu.

Is dangaus lijo plynas ir pute,
Pute siaures vakaris toks kietas.
Ejo zmones per audras, per liutis
Ir per dygu, zverblanti lietu.

Ejo zmones visi i ta sali,
Is gyvybes skubejo i mirti.
Ejo zmones parodyt, ka gali,
Ir darbais nuveiktais pasigirti.

Jie nelikdavo niekad prie vartu:
Bego, griuvo ir grumes su vejais,
Ir, pargriuve simtaji karta,
Vel i prieki tolyn nuskubejo.