Витаутас Мачернис. Миражи

Лайма Дебесюнене
В песках пустыни путник бродит
И видит пальмы, солнце светит.
Последнюю песнь счастья его сердце помнит,
Он новых миражей глазами ищет.

Споткнулся он, ладонями песок хватает,
Вина здесь нету, только зной палящий.
От жажды путник одинокий умирает,
Тень жуткая гроб чёрный по пустыне носит.

Кочевников сюда нахлынут караваны;
Как листья упадут, умрут как мухи...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Куда идём мы сквозь пески, овраги,
В пути какие ожидают муки?

Vytautas Macernis. Mirazai

Tenai, per dykuma, keleivis eina
Ir mato palmiu vaizda grazu.
Sirdis taip godziai siurbia paskutine laimes daina,
O akys iesko vis nauju mirazu.

Suklumpa jis ir saujom smeli zarsto,
O vietoj vyno geria kaitra tirsta.
Nykus seselis nesa tyrais juoda karsta
Ir ziuri, kaip keleivis vienui vienas mirsta.

Ateis cia karavanas ir klajokliu gaujos;
Kaip lapas kris jie tyruos, mirs kaip muses…
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -
O mes kur einam, kur keliaujam,
Kur eina visos dienos musu?