Витаутас Мачернис. Раздумье

Лайма Дебесюнене
Когда, Господь, раздумываю думы,
Я как цветочек к солнцу стремлюсь к Тебе.
И вспоминаются Твои мне руки, ноги,
Венец терновый на голове.

Туман рассеялся, уходят тучи,
На небе звёзды собираются по вечерам.
Твоё лицо я вижу высоко над нами,
Господь, ведь ты – отец всем нам.

Я вижу, из шипа цветок раскрылся.
И скоро, очень скоро расцветёт венок.
Идут к Тебе народы и воспевают
Песнь самую красивую из всех.

Когда там на горе Голгофы
Последний негодяй поймёт свою вину,
Не будет литься кровь из Твоего израненного тела,
И раны навсегда уж заживут.

Vytautas Macernis. Susigalvojimas

Kada tik, Viespatie, susigalvoju,
As vis kaip saulen ziedas i Tave smelkiuos.
Prisimena man Tavo nuogos rankos, kojos,
Dygliu vainikas ant galvos.

Nueina debesys, ir rukas issisklaido,
Ir vakare subega zvaigzdes ant dangaus.
Virs ju, virs ju matau as Tavo veida,
Veida kaip Dievo ir zmogaus.

Matau is spyglio skleidzias ziedas.
Jau greit, jau greit vainikas visas suzydes.
Ir eina tautos isrinktos ir atmestos ir gieda
Graziausia posma is sventos giesmes.

Kada tenai ant Kalvarijos kalno
Tas paskutinis nieksas kalte apraudos,
Nebetekes daugiau kraujai is Tavo koju, sono, ranku, delnu,
Ir zaizdos uzsivers jau visados.