Витаутас Мачернис. Нету счастья

Лайма Дебесюнене
К Твоим ногам я подойду, о Боже,
С ветрами подлечу к Твоим глазам.
Молиться неустанно буду тоже,
Скажу, что жить всем трудно стало нам.

Как свет небесный – васильков цветенье,
Пред глазами – зелёные луга.
Всегда мы ждём любви метехной без сомненья,
И без неё не жить и не дышать.

Теперь все дни мои темны и скучны.
Покрылись грустной синью небеса.
Уходит время и желтеют липы,
И у дорог берёзы голые дрожат.

Опять на землю возвротятся дни веселья,
И зацветут в пшеничном поле васильки,
Без счастия не будет мне успокоенья
И Богу расскажу, как трудно жить.

Vytautas Macernis. Nera laimes

As prie Tavo koju, Viespatie, ateisiu,
Vejais gal atplauksiu prie Tavu akiu.
Cia maldoj as tyliai zodziais pasikeisiu,
Pasiskusiu, Dieve, kad gyvent sunku.

Daug zydejo zeme puosianciu vosilku,
Pries akis man raibo tie laukai zali.
Liudna buvo jausti meiles issiilgus,
Kad be sito zodzio nieko neturi.

O dabar man dienos liudnos, niurios, melsvos.
Dangus apsidengia pilkumu giliu,
Laikas nesa saule, zalios liepos gelsta,
Nuogume suvirpa berzas pakeliu.

Vel sugris i zeme margaspalves dienos,
Vel rugiuos bus daugel melynu akiu,
Bet nerades laimes, pasiliksiu vienas
Pasiskusti Dievui, kad gyvent sunku.