Витаутас Мачернис. О гниющем дереве

Лайма Дебесюнене
Гниёшь теперь ты одиноко –
Как раненый и жалкий зверь.
Все дни скучны, жестоки –
Как чёрной ночи тень.

А раны всёж не заживают
Уединение томит.
Реальность тихо ускользает –
Мечты сгорают как угли.

Как дерево в дождях и бурях
В ударах молнии стоит...
Останешься непобеждённым,
Только гнилым внутри.

А если вдруг ты запылаешь...
Как жертвы радостный огонь
Ты свет подаришь чёрной ночи,
Став мощной пламени рекой.

Vytautas Macernis. Apie trunijanti medi

Nyksti nesuprastas ir vienas –
Gailus kaip suzeistas zveris.
Tau visos sviesios dienos –
Viena juoda naktis.

O zaizdos pleciasi, negyja,
Gileja vienuma.
Svajones karstos kaip zarijos –
Tikrove abejinga ir salta.

Kaip medis audroje per lietu,
Nusvites zaibuose, islieka…
Isliksi tu nenugaletas,
Bet sutrunijes savyje.

O, jei tave kas nors uzdegtu…
Dziaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nusviestum ta beprasme nakti
Placiom lyg upes liepsnomis.