Aronas Gaalas. Vengrijos alanu himnas
Is Rytu mes atejom, kur vede likimo zvaigzde,
Kur vanduo upiu tyras, kur zelia galvijams zole.
Susirinkome viska, palike gimtuosius namus,
Viska, ka Dievas mums dave, – kalba, tikyba, sokius.
Saule debesys denge, aptemo dangus nuo streliu,
Rauda zeme graudziai po kanopomis musu arkliu.
Verkia kudikis... Prasome: „Viespatie, gelbeki mus!“
Meldzias moterys, Dievo maldauja: „Isgelbek vaikus...“
Prieso pinklese esant, nedera gailescio laukt juk,
Juoksis tas, kurio kirtis paskutinis musyje bus.
Dudos nesaukia i musi: dabar kitokie laikai!
Ju seniai nebegirdi sniegynais suspinde kalnai.
Tenedrebins jau zemes kanopu arkliu bildesys...
Ner kariu, tik piemenys liko, kurie arklius ganys.
Griove priesai namus, nykia dykuma virto salis,
Turkai, totoriai mus puole ir turtus grobe sau vis.
Ryta saule tekejo, spindejo naktis zvaigzdemis,
Simtmecius zmones gyveno tik kilniomis godomis.
Nors prarasta jau kalba, seni paprociai ir dievai,
Sokiai tik like, pasakos, dainos skambes dar ilgai.
Laisve buvo atemes karalius, nuozmus vergvaldys,
Tiksla viena turejo jisai – tiktai skaldyt, valdyt.
Kaip kankinamo Kristaus neiveike netgi mirtis,
Taip ir verzimosi laisven jau niekas nesuvaldys.
Zeme priklauso jau tautai, nes sitaip skirta lemties,
Blaskosi vis ir nerimsta tetrokstantys sau garbes.
Rokosis ir net Kosutas gyveno cia neilgai,
Draude mums zeme jie seti, trosko, kad butu blogai.
Niekino mus jie ir peike, kurste tik karo aistras...
Eseko miestas jau krito, bet nebaigta dar kova...
Netgi neverta skaiciuoti, kiek zuvo kovoj kariu,
Musin jie ejo, nes taip reikejo, uzteks jau karu.
Mes vergija per amzius kentejom ir buvo baisu
Tik prabociu dvasia isdidi laisven atvede mus,
O vienybes tvirtos niekados priesas joks neiveiks.
Zemej musu, Tevynej, per amzius alanai gyvens.
***
Jura pievu zaliuju ir osianciu salos misku –
Mes tik prasom, kad butu apsaugota viskas dievu!
Malda per amzius tekyla i dangu aidu varpu!
Sventoji Madona, Motina Dievo, saugok mus tu!
Mus apginki nuo blogio klastingo ir pykcio aistros,
Neleisk prarasti tikejimo, skatink siekti taikos.
Ismokyk prasmingai gyventi, neuzmirsti maldos,
Kad klestetu per amzius gerove alanu tautos.
Duok tikejimo, meiles, vilties ir suteiki prasmes,
Ir te proteviai mums tarsi zvaigzdes danguj suspindes.
Ir te narsus kariai musu sali apgins visada,
Kad klestetu per amzius garbinga alanu tauta.
Текст на русском языке находится здесь:
http://www.stihi.ru/2015/09/18/6221