Aronas Gaalas. Rukas. Liftu tiesiai pas Dieva
Laimai Debesiunienei
Ta ryta miesta gaube rukas:
tirstoj migloj paskendo aikstes, gatves,
kur klaidziojau tada; migla medzius, upes apraizge.
Mane tiktai lydejo mano zingsniu aidas
ir aukstakulniu monotoniskas beldimas
i gatves grindini. „Juk pavojinga moteriai,
kai sitoks rukas, vaikscioti vienai“, –
As pagalvojau, nors negalejau nieko iziureti...
Paskui beldimas tas nutilo...
Tik laivo sirena atsklido is kazkur
ir tarsi uxkimo.
Tada atrode man, kad viskas buvo veltui:
tos simtas ir viena sventove, kurias as aplankiau,
apruke zvakiu dumuos mirusiuju miestai,
tas dvelksmas smilkalu, kuri ikvepdavau maloniai.
Beliko man tik sypsenos,
su priekaistais ir pilnos pritarimo,
ir norincios apsaugoti,
suteikti daug nepagristos ir neprotingos meiles! Meiles...
kur vienisas buvau, kur pats save apgint turejau!
Ir nuo ko gi? Nuo skaudzios vienatves...
Nuo vienisumo TUNNELIO, kuris pas Dieva veda,
nuo tamsos, nuo salcio... O tada galu gale
manes jau lauks sviesa ir siluma...
Tikejausi, kad viskas bus taip pat, kaip as patyriau
dar vaikysteje, kad nuosirdus isliks tas Pazadas,
kur apogejuj karstliges man buvo duotas
vizijoj. Ar as bijojau? Taip.
„Visi juk zmones bijo“, – ruke skambejo balsas.
Atrode, kad mano zingsniai, nepasitikejimo pilni,
atvede mane prie Katedros graziosios vartu...
Ji buvo nuostabiai miela blondine, kuri
smarkiau privercia plakti sirdi.
„Zinau, kad as Jums patinku“, – pasake ji,
nusvito lupos sypsena, silta ir nuosirdzia,
as netgi sutrikau nuo jos.
„Ateikite pas mus, mes laukiam!“ – sparno mostu
parode vartu pusen man.
„Ne, tiktai ne laiptais!“ As nusterau
nuo kito naujo, netiketo balso.
Isikabint norejau i blondines ranka,
bet ji parode kazka jau esant uz manes...
„Drasiau! – snabzdejo ji. – Aa juk cia...
Juk su Jumis as... Jau nebijokit!
Nebijokite, nes Tunelio nera, yra tik Liftas...
Liftas puikus, cia daug sviesos ir silta,
cia skamba muzika, kuria Jus megstat!“
Ta visa laika as ziurejau godziai i grazias akis,
ir, zinoma, i lupas... ir tamsiai rudus jos plaukus.
Ir geda pajutau staiga,
kad netgi cia prisiminiau ekstaze,
nors netiketai ir trumpai...
„Tai is tiesu budinga zmogui“, – Ji perskaite
mano visas mintis.
„Liftas? – as atsipeikejau... – Liftas, betgi i kur?.. –
norejosi paklausti, bet
pradejau mikcioti. – I ku-ri auks-ta?“
„Betgi jus karta vykote pas Dieva...
O kas nutiko kelyje, nera svarbu...
Ne, ne viskas, kas ivyko, buvo veltui,
ivyksta kartais tai, kas buvo is tiesu
reiksminga“, – skambejo netoli treciasis balsas.
Ir as nenustebau, kad Jos plaukai staiga raudoni tapo,
tankus; jie krito bangomis ant Jos svelniu peciu...
„Cia viskas bus, kaip Jums patinka, – zvaliai ji tare. –
Nagi, ieikite!“
„Argi as eisiu vienas? – kazkas lyg susitrauke viduje... –
O Jus trise ar neisite su manimi?“
„Manasis zvilgsnis jus lydes – jo niekad
Jus negalesite pamirsti –
Jos sypsena (sparnu Ji mostelejo i blondines puse),
Jos aromatas (mostelejo rudaplaukes pusen)“.
„Dar keturi arkangelai yra!“ – griebiausi
zodziais as minties, bandydamas uzdelsti laika.
„Taip, – atsake naujas balsas. – Esu tas ketvirtasis
Arkangelas, ir Jums nebutina mane matyti,
bet Jus seniai jau rasete, kad mano balsas Jus lydes
tame kely...“
„Ne, as nepamenu!“ – bandziau vis gintis,
kaip visada gyvenime dariau.
Vis gintis, bet nuo ko?
Staiga pradingo baime, as jau ramiai zvelgiau
i gatve, kur rukas greitai tirpo...
ir liejosi labai ramiai
gelsva sviesa zibintu.
Tas liftas buvo lygiai toksai pats kaip ir vaikystej!
Priesais duris didziulis veidrodis spindejo,
po juo – suolelis, uzdengtas pliusu raudonu.
Patiko man raudonmedzio apmusalai
ant sienu. „Keista, bet nera mygtuku! –
As prabudau. – Ir mes liftu nekilome aukstyn!“
„Atvykote!“ – pasake nepazistamas man balsas...
„Bet kur, kada ir kaip as atvykau?
Galu gale tai nesvarbu. Jau nesvarbu!“ –
stebejausi as ankstu ryta.
„LIFTU PAS DIEVA TIESIAI!“
Taip, prisiminiau ta uzrasa, kuri migloj
sunku isvysti buvo –
migloj, kuri ta ryta driekesi aplink mane,
tvyrojo manyje ir apgaube mane,
as ja isgeriau iki dugno ir jos daugiau neliko...
2016 m. spalio 14 d., Kaunas
Èñòî÷íèê íàõîäèòñÿ çäêñü:
http://www.stihi.ru/2017/12/01/2131