Янина Дегутите. Стирка

Лайма Дебесюнене
Только суставы ноют от озера воды,
И сохнет рот, и мокрые глаза от ветра...
Моим рукам не вымыть кровь погибших братьев,
В моих руках нет сил, устала я, стирая их рубашки.

И что я матери скажу, когда вернусь домой?..
И красными тюльпанами цветут рубашки...
И как мне смыть то несмываемое горе,
Ведь ветер северный мою жизнь забирает?..

– Ведь это озеро, где девять рек текут.
Ведь это утро, где девять рассветов встают.

Janina Degutyte. Zlugtas

Taip gelia sanarius nuo ezero vandens,
Ir dziusta burna, ir akys dreksta nuo vejo . . .
Tik mano rankos broliu sukepusio kraujo,
Tik mano rankos situ marskiniu neisveleja . . .

Ir ka as motinai parejusi pasakysiu? . .
Ir zydi marskiniai, ir zydi raudonom tulpem . . .
O kaip man isplaut ta neisplaunama zlugta,
Jei siaures vejas mano gyvasti ciulpia? . .

—    Tai sitam ezere, kur teka devynios upes.
Tai sitam ryte, kur austa devynios ausros.