Aronas Gaalas. Graikijos pievoje
Prie tavo koju jau uzmigo musu zygiu zingsniai,
O lupu kampuciuoe uzsnudo buciniai,
Ir rankose – svelnus apkabinimai mano,
As – kaip mazas berniukas, kuri pamaitinai...
Tegu dabar pailsi visos tavo dainos,
Kurias, mane supuodama ant keliu, dainavai,
Gyvenimo Rapsodijos Garsus dar saugau,
Tuo paciu pianinu mes grojome kadais…
Kaip gime Danguje labai kilni ideja?
O gal Graikijoj prie juros Pano galvoje?
Akiu vokai zvaigzdutemis jau nubarstyti,
Sviesa menulio uzbure lupas tyloje.
Kai nusijuoksi per miegus, skambes tas juokas
Kaip sieninis laikrodis sename salone…
O jausmai nuo garsu virpejimo vis krupcios,
Jie vilios kaip plauku nytys baltame veide –
As tik ziuriu: tavo mazi pirsteliai kaip sakeles,
As tik ziuriu: blyskus ziedlapiai – tau prie ausies,
As tik ziuriu: sala oda ir mazos tavo krutys
Lyg Danguje Dvyniu Zvaigzdyno atspindys…
Musu paslaptis saugo kvapniosios zoleles –
Sapne save matai kaip nimfa – plauki upe,
Graikijos pievoje Satyras pasislepes,
Pridengiu tave savo Veidu Krintant zvaigzdems.
As tik ziuriu…
Stebiu si grozi tyliai snaudziant.
Ten, juodoje smegenu kerteje, –
Atmintis,
O musu Sielos isikunijo
Viena i kita.
Текст на русском языке находится здесь:
http://stihi.ru/2012/02/14/3842
(авторский перевод Арона Гаала).