Арон Гаал. Тебе надо любить!..

Лайма Дебесюнене
Aronas Gaalas. Tu turi myleti!..

Tu turi myleti mano poezija,
myleti ja, kaip myli mane,
nes tavo meile manyje,
nes musu apsikabinimuose – mano butis
ir mano siela!

Tu turi myleti mano zodzius,
savo zodziais juos pridengti,
surinkti juos tarp savo zodziu,
nugludinti liezuviu,
padrasinti lupomis,
nesvarbu, ar jie suzeisti!

Tu turi myleti mano asaras,
jos laisto tavo geles,
perlu karoliai ant tavo kaklo,
jie – vandenyno lasai,
gilioji Visatos tyla!

Tu turi myleti mano tyla,
tu turi joje isgirsti savo tyla,
kai tu miegosi,
tavo norai issipildys
sapnuose.

Тебе нужно любить!..

Тебе нужно полюбить мою поэзию,
люби её, как любишь меня,
ведь твоя любовь во мне,
ведь в наших объятиях – моё существование
и моя душа!

Тебе нужно любить мои слова,
своими словами их прикрывать,
продвигать их между своими словами,
языком их очистить,
своими губами поощрять,
даже если они повреждены!

Тебе нужно любить мои слёзы,
они поливают твои цветы,
на твоей шее – жемчужина,
в ней – капли океана,
глубокая тишина Вселенной!

Тебе нужно любить моё молчание,
ты услышишь в нём своё молчание,
когда ты будешь спать,
твои желания сбудутся
в снах.

Gaal Aron. Kell, hogy szeresd!..
 
Kell, hogy szeresd a versemet,
ugy szeresd, mint engemet,
mint bennem szerelmedet,
olelesedben letemet,
mint letemben a lelkedet!

Kell, hogy szeresd a szavaim,
szavaiddal, hogy beboritsd,
szavaid koze szoritsd,
nyelveddel megmamoritsd,
ajkaiddal batoritsd,
nem baj, ha elkarhozik!

Kell, hogy szeresd a konnyeim,
viragaid megontozik,
nyakadat korbe gyongyozik,
bennuk a tenger csoppjei,
a Mindenseg mely cs;ndjei!

kell, hogy szeresd a cs;ndjeim,
benne hallgatnak csondjeid,
benne alszanak almaid,
valosulnak meg vagyaid,
ki beloluk gorgeti.