Рецензия на «Люди больны, города...» (Лайма Витайте-Толбатова)
*** Žmonės, miestai serga... Tautos, žemė serga... Viešpats mano, aš esu Tavy, Tavim tikiu, kurs manyje esi! Tu – sielos mano gyvoji gyslelė! Tarp eilučių pasislėpsiu, tarp dainų. Tarp skaičių, dienų pasimesiu. Aš – gyvoji kalba. Medžio kamienas – gyvoji kalba, – rievėtas metraštininkas mano! Rievė prie rievės, žodis prie žodžio – lig šiol sopus spalvynas nuodėgulių. Žodžių sandūra prie gyvenimo kryžiaus prikalta. Kraujas stingsta gyslose... Vanduo – žemės gyslose... Gyvybę, gyvastį gyvatė iš po šaknų paminė. Bet tikiu Tavim, kurs manyje esi ir teesie Tava valia kaip Danguje taip ir žemėje! Ir avinėlių debesėlius ganys Rūpintojėlis pievų žalumoj... O danguje lengvutis žodžių debesėlis Mėnuliui per pilnatį ašarą nubrauks... Tai nežemiška drąsa – saviauka tavo ir mano delne! 2010.04.03 Laima Vytaitė Лайма Витайте-Толбатова 07.02.2024 22:33 • Заявить о нарушении
Перейти на страницу произведения |
